Transporto priemonė, kuri šiandien asocijuojasi su paprastumu, tvarumu ir ryšiu su gamta – dviratis. Šiandien vis daugiau gyventojų iš automobilio sėda prie dviračio vairo, o miestai investuoja milijonus, kad taptų draugiškesni pėstiesiems ir dviratininkai. Grįžtanti dviračių mada tiesiogiai keičia aplinką, kurioje gyvena. Ir tai nėra pirmas kartas, kai dviratis tampa savotišku „revoliucionieriumi“.

Dviračio išradimas istoriškai gali būti prilyginamas išmaniojo telefono sukūrimui. Tam, kad naujovė pritaptų visuomenėje, ji turi būti pigi, lengva išmokti naudotis ir efektyvi –  palengvinanti vartotojo gyvenimą. 19 a. pabaigoje masiškai pradėtas gaminti dviratis ir buvo būtent toks kūrinys.

Išmokti važiuoti galėjo bene kiekvienas, ir visi tai darė. Zanzibaro sultonas pradėjo važinėti dviračiu. Kabulo amiras nupirko dviračius visam savo haremui. Tačiau dviratį labiausiai pamėgo vidurinioji ir darbininkų klasės. Pirmą kartą istorijoje masės tapo mobilios, galinčios atvažiuoti ir išvažiuoti kada panorėjusios. Nebereikėjo brangių arklių ir vežimų, o dviratis buvo ne tik lengvas, įperkamas ir lengvai prižiūrimas, bet ir greičiausia transporto priemonė kelyje.

Netrukus po masinės dviračių gamybos pradžios, išmokti važiuoti galėjo bene kiekvienas, ir visi tai darė. (Nuotr. Mikael Colville-Andersen)

 Pakeitė nusistovėjusį pasaulį

Atsiradus dviračiui visuomenė pasikeitė. Ypač entuziastingai buvo nusiteikusios moterys, kurios atsisakė gremėzdiškų Viktorijos laikų sijonų, apsivilko palaidines, kelnes ir masiškai leidosi į kelią. „Manau, kad važinėjimas dviračiu padarė daugiau moterų emancipacijai nei bet kas kitas pasaulyje“, – 1896 m. interviu laikraščiui „New York Sunday World“ sakė Susan B. Anthony. „Stoviu ir džiaugiuosi kaskart, kai matau dviračiu važiuojančią moterį… laisvo, nevaržomo moteriškumo paveikslas.“

Su dviračiu atrodė viskas įmanoma, o žmonės leisdavosi į nepaprastas keliones. Pavyzdžiui, 1890 m. vasarą jaunas rusų armijos leitenantas dviračiu nuvažiavo iš Sankt Peterburgo į Londoną, per dieną nuvažiuodamas vidutiniškai 70 mylių. 1894 m. rugsėjį 24 metų Annie Londonderry išvyko iš Čikagos su drabužiais ir revolveriu su perlų rankena, kad taptų pirmąja moterimi, dviračiu apvažiavusia pasaulį. Po kiek mažiau nei metų ji grįžo į Čikagą ir atsiėmė 10 000 JAV dolerių prizą.

Tapo kariuomenės dalimi

1897 m. vasarą Amerikos Vakaruose JAV kariuomenės 25-asis pulkas – afroamerikiečių dalinys, žinomas kaip „Bizonų kareiviai“ – surengė nepaprastą 1900 mylių žygį iš Misulos forto Montanoje į Sent Luisą Misūryje, kad pademonstruotų dviračių naudą kariuomenei. Turėdami pilną ekipuotę ir karabinus, važiuodami nelygiu, purvinu keliu, „Bizonų kareiviai“ per dieną vidutiniškai nuvažiuodavo beveik 50 mylių – dvigubai greičiau nei kavalerijos dalinys ir trečdaliu pigiau.

Dviratis miesto peizažą keičia ne tik 21 a. (Nuotr. Mikael Colville-Andersen)

Transportas, be kuriuo neįsivaizduojame gyvenimo

Dviračio atsiradimas paveikė beveik visas gyvenimo sritis – meną, muziką, literatūrą bei, žinoma, madą. Šiandien važinėjimas dviračiu tapo gyvenimo būdo išraiška, o dviratis yra įprastas gyvenimo būdo objektas –  bent jau didelėje Europos dalyje. Kartu daugelyje valstybių jis vis dar yra pagrindinė transporto priemonė. Pamilkite dviratė ir minkite kartu su mumis!

Jau 13–ąjį kartą vykstanti didžiausia Baltijos šalyse dviračių šventė „IKI Velomaratonas“ šiemet kviečia riedėti rugpjūčio 21 d. Vilniuje. Startas ir finišas numatytas prie LR Seimo rūmų. Dviratininkai mėgėjai pasirinktinai riedės 10, 20 arba 30 km trasa. Gerą pasiruošimą turintiems entuziastams skirta „Semi-Sport“ (50 km) grupė, o profesionalams – „Sport“ (50 arba 100 km). El. paspirtukų, vaikų bei „Terrasport“ riedučių, riedlenčių ir paspirtukų grupės dalyviai riedės atskiroje, 2,4 km ilgio trasoje. Dalyviai registruotis gali internetu: www.ikivelomaratonas.lt.

Projektas bendrai finansuojamas Vilniaus savivaldybės biudžeto lėšomis.